Eimantas

Jei pasaulyje būtų bent vienas iš tiesų laimingas žmogus, pasaulyje būtų rojus. Laimingas žmogus išmokytų pasauly grožio ir meilės. Tačiau net kelias į rojų yra neįmanomas be kančios ir atsidavimo…

Eimantas

Tik kančios paliestas žmogus daro nuostabius dalykus.

Eimantas

Kai gyvenimas tau pasako - ne, kai žmogus, kuriam atiduodi visa save tavimi netiki, lieka kaltinti tik save patį, kadangi nebelieka nieko, kam galėtum suversti kaltę. Dėl kiekvieno širdies dūžio, kuris neša skausmą esame kalti tik patys. Tik patys savo klaidomis padarome vieni kitus nelaimingais. Visi turi teisę keistis, net jei ir nepavyko. Visi turime teisę būti laimingais, bandyti tapti geresniais dar kartą, net jei ir nebelieka tikėjimo. Tik tikėjimu ir meile žmogus gyvas. Fide et amore. Blogiausia tai, kad žmogus linkęs atsiduoti, atsiverti, būtent tai jį priveda prie kančios. Tačiau be kančios nepatirtume džiaugsmo. Keistas dalykas tas žmogaus gyvenimas. Guodžia tik tai, kad po nuosmūkio ateina pakilimas. Turbūt…

Eimantas

Sveiki,

Atėjo kūčių vakaras, o ryt jau ir kalėdos. Ta proga noriu visiems palinkėti būti laimingiems, suprastiems, mylimiems. Per šventes pabūkit su mylimais žmonėmis, branginkite tai, ką turite, nes niekada nežinosite, kada galite netekti artimo žmogaus. Kalėdos puikus metas visų atsiprašyti, kalėdos - stebuklų metas. Nors asmeniškai nelabai tuo tikiu, tačiau ši šventė atneša iš tiesų daug laimės. Taigi, brangieji, gražių jums švenčių!

Eimantas

O muzika lyg meilė,

Lyg meilė skverbiasi į širdį.

Į širdį, į vidaus gelmes

Gelmes, tokias tuščias, neatrastas.

O vienuma, o tuštuma gili,

Ši muzika tokia švelni.

Švelni, miela ir artima

Užpildo tuštumą man šią.

Kai tuštumos, niūrios, liūdnos,

Nejausiu niekad savyje karčios,

Ši muzika primins man ją,

Kai man taps ji jau svetima…

Eimantas

Che che. Teks atsiimti žodžius :) Nors sunku rasti laiko, sunku apie kažką galvoti (tiesiog nėra tam laiko), tačiau vienos ar kitos mintys neapleidžia. Viską susirašau į savo ,,procesorių” (galvą) ir tik radęs laiko, stengsiuosi, viską nukopijuoti čia. Taigi tiems, kam buvo įdomu skaityti mano keverzones, linkiu kantrybės laukiant naujų post’ų. Tam kartui tiek ;)

Iki :)))

Labas, tariu, tiems, kas kartas nuo karto užsukdavo paskaityti mano kliedesių. Tačiau šis ,, labas ” jau paskutinis. Nuo šio post’o baigiasi mano blogo rašymas. Tikriausiai įdomu kodėl? Prieš keletą dienų sužinojau savo stojimų rezultatus. To ko tikėjausi labiausiai, žinoma, negavau. Nepatekau į Lietuvių filologijos studijų programą. Labai gaila. Tikriausiai nuvyliau ne vieną, bet labiausiai nuvyliau save. Turbūt per vėlai supratau ko man reikia. Nemanau, kad studijuodamas biomediciną galėsiu galvoti apie tai, kas mane viliojo labiausiai. Nebus tam laiko. Todėl ir baigiu šio blog’o pildymą. Nesakau, kad visam laikui, tačiau ateinančius 3 metus, tikriausiai nieko naujo šičia nepamatysite. Ačiū tiems, kas skaitė mano keverzones. :)))  Iki ;)

Visi egzaminai praėjo puikiai. Šiandiena buvo paskutinis - chemijos egzaminas. Tikrai nesitikėjau, kad tokio amžiaus grupės jaunuolių būna tokių kaip, kad šiandiena teko matyti. Visada išdalinus užduotis lieka truputis laiko, per kurias galima keletą klausimų aptarti su šalia sėdinčiais. Visuose egzaminuose tai darėme gana sklandžiai, ir pasižiūrėdavome jei būdavo į ką. Per biologiją net 8 testo užduotis spėjome išspręsti per tas likusias 5 minutes iki egzamino pradžios. Tačiau šiandien … Ne veltui chemija - kalikų mokslas. Retas kuris eina laikyti tokio dalyko bandydamas jį perprasti. Už manęs sėdėjo kažkokia panelė, šalia vyrukas. Vaikinas iš karto davė suprasti, kad moka tiek - kiek ir aš, tai yra mažai, todėl vienas kitam negalėjome niekuo padėti. Už manęs, kaip ir minėjau sėdėjo panelė. Gavęs užduotis iš karto atsisukau paklausti vienos testo užduoties. Pamatęs jos ,, moksliukišką” veidą suabejojau, tačiau vistiek išdrįsau.

- Ar žinai 5 klausimo atsakymą?

Ji lėtai pakėlė akis, visa drebėdama ir iš pavydo, konkurencingai rėžė man:

- Tik sukis iš čia.

Nustebau, apšalau, suveikė sąlyginis refleksas atkirsti:

-Gerai, ryža.

Ilgai galvojau, ar gerai padariau, tačiau dabar nei kiek nesigailiu dėl šitų ištartų mano žodžių. Baisu. Dėl konkurencijos, atrodo, gerklę perkąs. Jei būčiau atsisukęs porą minučių vėliau, turbūt būčiau išvytas iš egzamino. Tai dar viena, didelė priežastis kodėl nekenčiu kalikų. Kalikai - apgailėtini žmonės, gyvenantys pagal sistemą. Sėkmės tai merginai ateityje, lai su savo žiniomis ir gyvena, kadangi su tokiu ,, moksliukišku” veidu bei labai baisiu charakteriu draugų nesusiras. Na svarbiausia, kad baigėsi egzaminai. Dabar ramiai galiu laukti rezultatų. Mielieji, nebūkit kalikai, mąstykit, vertinkit kitus žmones, nes pasirodę taip, kaip pasirodė ši mergina, šiandieną, atrodysit tikrai kvailai. Nekalkit, o protaukit.

Eimantas

Nors šiais laikais dvasinius dalykus užgožia materialūs, bet dar yra žmonių kurie juos vertina. Žmogus dažnai tampa socialine „auka“, dėl materialių dalykų atsisako draugų, artimųjų, taip jis tampa vienišu, ir tik sustojęs, atsigręžęs atgal tai supranta. Panašios problemos aptariamos Bitės Vilimaitės kūryboje. Labai aktuali vienišumo tema kūrinyje „Leokadija ir Ona“. Kūrinio veikėja, netikra Onos dukra, labai pergyvena dėl to, kad jos giminė atšalo. Palaidojus Oną, pavalgius gedulingus pietus, netikra Onos dukra primena giminaičiams, kad aštuntą valandą Mikalojaus bažnyčioje užsakytos mišios. Tačiau prasidėjus mišioms neateina nei vienas iš giminių. Senosios Onos netikroji duktė supranta, kokia ji vieniša, ir kokia buvo vieniša jos netikra motina. Iš tiesų, šių dienų pasaulyje vienišo žmogaus tema labai aktuali. Žmonės susvetimėja, vengia vieni kitų. Darydami tai, jie skurdina savo dvasią, šitaip tampa vieniši patys. Turime mokytis iš Bitės Vilimaitės kūrybos netapti svetimais, vienišais, juk bendravimas, sielos draugystė padeda net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Šitaip tapsime nuoširdesni, geresni, mylintys.

Eimantas

Visi įpratę manyti, kad žmogus ,praradęs draugus, artimuosius, mylimuosius tampa vargšu. Praradęs brangiausius dalykus savo gyvenime, iš tiesų, ne vienas mūsų nuleidžia rankas. Tačiau ar visada, žmogus, praradęs tai kas brangu jo gyvenime tampa vargšu? Ar sieloje jaučiama tuštuma sunaikina žmogų? Galbūt nėra taip, kaip atrodo iš šalies ir tai užgrūdina žmogaus sielą, priverčia nekartoti padarytų klaidų? Į šiuos, bei kitus panašius klausimus turėtume atsakyti, sau, kiekvienas iš mūsų.

Kasdienybės prislėgtas žmogus neretai pamiršta apie savo siekius ir troškimus, tačiau ankščiau ar vėliau jam atsiveria akys. Žmogus pradeda siekti savo tikslų, tačiau taip jau nutinka, kad tik pasiekęs savo troškimą ir laikydamas jį rankose – praranda jį amžiams. Apie panašią situaciją galime sužinoti skaitydami prarastosios kartos rašytojo Ernesto Hemingvėjaus kūrinį „Senis ir jūra“. Kūrinyje kalbama apie senį žveją Santijagą, kuris su savo mokiniu berniuku, kurį laiką nepagavo jokios žuvies. Berniuko tėvai matydami, kad nėra iš to naudos nebeleidžia jo kartu plaukti į jūra. Santijagas, žinodamas, kad plauks į jūrą vienas nusprendžia, plaukti, ten, kur dar nebuvo buvęs. Pasiekęs tikslo vietą Senis laukia, ir jam pavyksta. Santijagui užkimba milžiniška žuvis. Kova buvo ilga ir sunki, tačiau Santijagas atranda jėgų nugalėti žuvį. Grįžtant namo Senio laukė dar vienas išbandymas – kova su jį užpuolusiais rykliais. Santijagas atranda jėgų nugalėti ir juos, tačiau rykliai suėdė jo žuvį, ir Senis grįžta namo tuščiomis. Be žuvies, tačiau grįžęs namo jis užduodą sau klausimą: „Bet kas gi mane nugalėjo?“ Iš tiesų, Santijagas pasiekė savo gyvenimo tikslą ir laikydamas jį savo rankose – prarado. Tačiau jis nenusiminė, atvirkščiai – Senis jautėsi laimingas, pasiekęs savo tikslą, sugavęs savo gyvenimo žuvį. Šis praradimas jį praturtino, pastūmėjo tolimesniems bandymams, praturtino jo dvasią. Santijagas puikus pavyzdys žmogui, kuris paleido savo troškimą iš rankų. Reikia nenusiminti, o toliau šitaip ryžtingai kovoti, taip, kaip kovojo E. Hemingvėjaus Senis Santijagas.

Eimantas